Azoto ciklas arba kodėl žuvys miršta taip keistai...

Iš tikrųjų ne taip viskas ir baisu. Tuoj jūs tuo įsitikinsite. Tiesa, tam teks truputį prisiminti pramiegotą mokykloje chemiją, nes priešingu atveju bus nevisiškai aišku.
Kaip žinoma žuvys labai mėgsta ėsti. Ne mažiau žinoma (o iš asmeninės patirties ir daugiau), kad visa tai kas suvalgyta ir išgerta po kurio laiko prašosi lauk. Pagal kažkokį paslaptingą sutapimą pas žuvis viskas vyksta taip pat, bet jei pas mus tai dingsta paslaptingose kanalizacijos gilumose, tai pas žuvis – patenka į akvariumą. Gamtoje žuvys nesiskundžia, gamtoje ir storas maistingo dumblo sluoksnis vandens telkinių dugne dalinai susideda iš žuvų išmatų. Be to į vandenį patenka didelis kiekis įvairių organinių junginių, ypač baltymų. Baltymus pradeda intensyviai naudoti įvairios bakterijos, greitai išskaidydamos į sudėtinius komponentus – įvairias aminorūgštis ir peptidus. Dar keleto perdirbimų rezultate gaunasi galutinis produktas – amoniakas ir amonis (NH3 / NH4+).
Amoniakas yra labai nuodingas junginys ir gali nesunkiai nunuodyti žuvį. Ir ne šiaip nunuodyti, o nuodyti lėtai – jis lengvai patenka į žuvies kraują ir vidaus organus, kaupiasi ten ir nuodija žuvį savaitėmis. Tai yra žuvis vieną kartą apsinuodijusi amoniaku gali „staiga“ nusibaigti ir po 2 savaičių, be to be jokių išorinių požymių. Blogai apsinuodijimas veikia ir imunitetą, žuvis tampa pažeidžiamesnė įvairių infekcijų. Apskritai, kaip bežiūrėtum – nemalonus reikalas.
Į pagalbą vėl ateina bakterijos, kurios esant pakankamam vandenyje ištirpusio deguonies kiekiui oksiduoja amoniaką iki nitritų. Susidaro jonas NO2- (nitritas), du vandenilio jonai, vandens molekulė ir energija, kuri ir buvo reikalinga bakterijom. Nitritai šiek tiek geriau negu amoniakas, bet irgi pakankamai nuodingi. Taigi nunuodyti žuvį nitritais taip pat paprasta, kaip ir amoniaku. Ir ką gi daryti? Kaip pašalinti nuodingus nitritus? Mums vėl padės bakterijos.
Šį kartą jos oksiduos nitritus (NO2-) paversdamos į nitratus (NO3-). Vėl bus reikalingas vandenyje ištirpęs deguonis, tačiau gerokai mažesnis kiekis negu oksiduojant amoniaką. Gauti nitratai irgi pakankamai kenksmingi, bet lyginant su azoto junginiais, iš kurių jie gauti, gėlavandeniame akvariume pasiekti pavojingas koncentracijas jų reikia daug kartų daugiau. Patys nitratai paprastam akvariume daugiau į nieką neperdirbami ir palaipsniui kaupiasi vandenyje. Jie paprastai pašalinami vandens keitimu, dalis sunaudojama augalų ( jei akvariume su augalais nitratų nėra visai, tai augalai neauga, tampa blyškūs). Be to yra ir specialių denitratorių, valančių vandenį nuo nitratų, o taip pat įvairių neseniai atsiradusių preparatų, kurie juos sugeria, bet kol kas paprasčiausia reguliariai pakeisti dalį vandens.
Turiu pastebėti, kad palaipsniui pakilus nitratų lygiui vandenyje, žuvys pripranta prie jų ir normaliai gyvena net ir mirtinose koncentracijose. Ryškiai išreikšta problema– tokiame vandenyje sulėtėja mailiaus augimas. Ryškiai išreikštas pliusas – kai kurie invaziniai susirgimai, kaip ichtioftiriozė, patekę į tokį vandenį neišsilaiko. Tačiau tuo labiau ne verta akvariume viršyti rekomenduojamų nitratų normų, nes problema gali atsisukti iš visiškai netikėtos pusės. Pavyzdžiui pas jus yra akvariumas, kuriame vanduo nekeičiamas, tik pora metų kaip pripildomas vietoj nugaravusio vandens. Nitratų ten labai daug, bet kuris testas paprasčiausiai neturi tokių matavimo ribų, bet žuvys gyvena ir visai neblogai jaučiasi. Staiga jūs nusprendžiate akvariumą išvalyti, nes dumblo sluoksnis jau seniai dvigubai storesnis nei grunto ir jau pradeda dengti kriptokorinų atžalas. Jūs valote akvariumą, keičiate vandeniuką ir o siaubas! Maždaug po kelių valandų jūsų žuvytės pradeda kristi kaip lapai! Akvariumistas puola daryti testus – visur švaru. Rašo 30 pranešimų įvairiuose forumuose, pila į akvariumą visokius vaistus, kondicionierius, bet pusė žuvų vis tiek žūva.
Kur gi priežastis? Taigi žuvis pripratusi prie aukšto nitratų lygio neištvėrė staigaus jo kritimo. Nupirkite naują žuvį ir paleiskite ją į tą nitratinę sriubą. Žinote kas su ja atsitiks? Pastips! Dėl to, kad neištvėrė staigaus nitratų koncentracijos padidėjimo. Žuvims vienodai pavojingi tiek nitratų koncentracijos padidėjimas vandenyje, tiek pamažėjimas. Turėkite tai omenyje!
Visą azoto ciklo vandenyje grandinę jūs galite pamatyti šitoje schemoje:




Viskas paprasta ir logiška, ar ne tiesa? Šita vieno azoto junginio virtimo kitu grandinė aktuali kiekvienam akvariumui, net jeigu jame nėra žuvų. Pakliuvus bet kokiai yrančiai organikai į akvariumą mes gausim šitos grandinės vystimąsi nuo amoniako iki nitratų. Netikite? Paimkite bet kokį indą su šviežiu vandeniu ir įpilkite žiupsnį sausų dafnijų. O po to stebėkite, kaip dafnijos supūna, kaip keičiasi testų parodymai. O juk jokių žuvų inde niekad nebuvo! Lygiai taip pat įmanomas azoto junginių šuolis akvariume, jeigu kas nors nustipo – tai irgi organika, tai irgi bakterijų maistas. Pagaliau net šviežiai paleistame akvariume tik su pasodintais augalais bus šuoliukas. Persodinant augalus apsilamdė šaknys ir lapai, visa tai pradės pūti, vėlgi organika vandenyje, bakterijų maistas, ir kokį gi mes turime rezultatą? Tuos pačius azoto junginius. Tai yra nuo jų niekur nepasislėpsi. Net pačios bakterijos žuvusios tampa maistu kitoms bakterijoms, taip įnešdamos savo azotinių junginių indėlį į akvariumo vandenį. Bet kodėl tada įvairūs akvariumistai kalba tai „Nekreipk dėmesio į tą amoniaką“, tai „Visos problemos nuo amoniako!“ (kai kurie nesusigaudydami už viską kaltina nitratus). Kaip gi taip? Prieš paaiškinant padarykim nedidelę ekskursiją po istoriją.
Žmonės laiko akvariumus jau pusantro amžiaus, o jeigu skaičiuot ir kinus su jų auksinėm žuvelėm, tai ir gerą tūkstantį metų. Bet apie azoto ciklą staiga pradėta kalbėti visai neseniai, praktiškai praeito amžiaus septintojo dešimtmečio. Kodėl? Kodėl tokie svarbūs parametrai nebuvo žiūrimi anksčiau, juk chemija apie visas šitas cheminių reakcijų grandines žinojo gerokai anksčiau! Bet prisiminkim, kokio tipo akvariumai buvo praktikuojami nuo 20 amžiaus pradžios iki tų pačių 70-tųjų. Pirmiausiai VISUOSE akvariumuose būtinai buvo auginami augalai. Kompresoriai aktyviai plisti pradėjo tik nuo 50-60-jųjų metų, o iki tol žuvis deguonimi aprūpindavo tik gyvi augalai. Ir žuvys buvo auginamos pirmiausiai suderinamos su augalais, be to daugiausiai iš tropinių minkštavandenių regionų – Amazonės baseino, Kongo arba pietryčių Azijos. Ir ten, ir ten, ir ten vanduo minkštas ir rūgštus. Kartais net labai rūgštus, pH gali pasiekti 5 ir net mažiau. Įsiminkite tai, o aš tęsiu toliau.
Maždaug apie tuos pačius 60-tuosius, pradžioj 70-tųjų pradėjo plisti jūriniai akvariumai. Tai jie greitai susidūrė su azotinių junginių problema, ir būtent „jūrininkai“ pirmieji pradėjo operuoti cheminėmis formulėmis ir kurti įvairias filtravimo ir vandens valymo sistemas. O klasikinė gėlavandenė akvariumininkystė vis dar veisė neonus ir skaliarus, augino echinodorusus ir kriptokorinas, ir apie jokius nitritus, o tuo labiau amoniaką negalvojo. Be to į olandiškus akvariumus su dideliu kiekiu augalų nitratai buvo papildomai pilami.
Ir štai įvyko svarbus įvykis – buvo atrasti ir tapo plačiai visuomenei prieinami didžiųjų Afrikos ežerų ciklidai! Ryškūs, įdomaus elgesio, agresyvūs – jie greitai sulaukė masės gerbėjų, ciklidai tapo madingi ir populiarūs, juos pradėjo auginti daugelis. Pažiūrėjus senas tų metų publikacijas, matosi, kad apie pusė visų straipsnių akvariumininkų spaudoje buvo parašyta apie šias naujienas. Tai dabar mes prie jų pripratom ir priimam natūraliai, o tada, viduryje 70-tųjų, tai buvo kaip naujo pasaulio atradimas.
Ir štai minios smulkių ir stambių prekeivių apsiginklavo tinklais ir pasinešė gaudyti jaunų žuvyčių ir lėktuvais transportuoti jas į Europą. Transportavimo technologija jau seniai buvo atidirbta – jau pusę amžiaus į Europą ir Ameriką vežė žuvis iš viso pasaulio. Tai ir čia su transportavimu problemų neiškilo. Problemos pradėjo kilti vėliau – pirkėjų namuose žuvys reguliariai krisdavo . Bet akvariumistai nebuvo iš dangaus iškritę, kiekvienas rimtas akvariumistas tuo momentu jau puikiai žinojo tokias sąvokas kaip pastovus ir laikinas kietumas, pH, dėl to problemų su Afrikos ežerų vandens analize nekilo. Pasirodė, kad vanduo ten labai kietas ir (o tai labai svarbu, pasidarykite sau antrą atžymą) labai šarmingas. Kai kuriais atvejais pH viršijo 9. Na kietas tai kietas – patyrę akvariumistai greitai pasigamino reikiamo kietumo ir pH vandenį, paleido į jį žuvis ir... Ir žuvys vėl mirdavo .
Kažkas čia netaip, susiprato protingi akvariumistai ir pradėjo kapstytis giliau. Kažkas netyčia palygino didžiųjų Afrikos ežerų vandenį su atskiestu jūros vandeniu ir nusprendė semtis patirties iš „jūrininkų“. Va čia gėlavandeniai akvariumistai ir sužinojo apie azoto ciklą.
Kodėl gi žinios apie šitą ciklą nebuvo reikalingos anksčiau ir staiga tapo būtinos naujoms žuvims? Prisiminkime – kokiame vandenyje gyveno didžioji dauguma iki 70-tųjų populiarių žuvų? Teisingai, rūgštokame. Pavarčius tų metų knygas pamatytume, kad ten paprastai rekomenduojama žuvis laikyti prie pH maždaug – 6,5-6,7, o veisti – 6,0-6,2. Nedidelę išimtį sudarė gyvavedės, kurioms rekomenduojama pH šiek tiek didesnis nei 7, bet ir jos retai buvo laikomos prie pH didesnio nei 7,5-7,6. O kokiame vandenyje gyvena madingos naujovės? Pakankamai šarmingame, pH maždaug 8 ir daugiau.
Va čia ir paslėptas sprendimas! Amoniakas vandenyje gali būti dvejose formose – kaip paprastas amoniakas (NH3) ir kaip amonio jonas (NH4+). Tai štai, amonio nuodingumas gerokai mažesnis. Tai yra jei vandenyje būna amonio, tai žuvys nenusinuodija, o jei bus toks pat kiekis amoniako, tai jau plaukios lavonai. Amonio ir amoniako procentinė sudėtis vandenyje tiesiogiai priklauso nuo vandens pH. Prie pH=6.5 amoniako bus maždaug 0.1%. Prie pH=7 – 0.5%. Toliau pagal pH reikšmių kilimo lygį, amoniako reikšmės pradeda katastrofiškai didėti. Prie pH=8 jau 5%, o prie pН=8.4 jau 10%. Prie рН=9 amoniako gali būti jau ir visi 40-50%. Be to reikia atsižvelgti, kad kuo aukštesnė temperatūra, tuo amonio kiekio reikšmės didesnės, ne mirtina žuvims dozė prie 20 laipsnių gali tapti letalinė prie 30.
Įspūdinga, ar ne? Dabar darosi aišku, kodėl iki tol akvariumistai visai nesusimąstydavo apie amoniaką akvariume, auginant tas žuvis, prie tų pH reikšmių, prie kurių jos gyveno, amoniakas faktiškai niekada nepasiekdavo pavojingų gyvybei reikšmių. Ir aišku kodėl apie tai pradėta tiek daug kalbėti atsiradus Afrikos ciklidams.
Bet eikime toliau. „Ikiciklidinėje“ epochoje atskiri apsinuodijimo amoniaku faktai aišku turėjo būti, bet tada niekas to neišskyrė – buvo manoma, kad paprasčiausiai pripylė per daug maisto, vanduo prarūgo, ir žuvys išstipo. Iš principo toks scenarijus įmanomas, tik nustatyti nuo ko iš tikrųjų žuvo žuvys yra gana sunku. Gal nuo amoniako.. O gal paprasčiausiai užduso! Juk intensyviai skaidančios organiką bakterijos naudoja didelį kiekį deguonies. Todėl tiksliai diagnozuoti čia neįmanoma – greičiausiai priežastis komplekse veiksnių. Šiek tiek priduso, šiek tiek apsinuodijo, tada sulipo pelekai. Čia jau nesvarbios detalės, svarbus rezultatas.
Tačiau ciklidų atveju jie ėmė žūti visai ne prarūgusiame, o netgi labai švariame ir skaidriame vandenyje. Čia nevalingai griebiesi už galvos – lygtai viską padarei, ir vandens sudėtį parinkai, ir reguliariai valai, ir neperšeri – o jie ima ir stimpa! Tarp kitko, dar niekas neužmiršo, kad tada jie buvo madingos naujovės? O kiek kainuoja naujovės visi pamenat? Tai va... Akvariumistai vėl atsiraitojo rankoves ir puolė aiškintis, kas gi atsitiko.




Pirmiausiai išsiaiškino, kas ir kaip utilizuoja akvariumuose azoto junginius. Bakterijų pavadinimus (tai Nitrosomonas ir Nitrobacter) išsiaiškino greitai, jų gyvenamąją vietą – taip pat. Pasirodo, kad jos gyvena visur – ant stiklų, augalų, akmenų ir net ant grunto dalelių. Žinoma ant plikų stiklų jų apsigyvena nedaug, o va grunte – pagrindinė masė. Taip pat išsiaiškino, kad bakterijoms, norint kad jos sėkmingai oksiduotų, reikalingas didelis kiekis deguonies, todėl vietose be vandens judėjimo jų populiacija silpnutė, vos išgyvena. O ten, kur bakterijų kolonija gauna šviežio, prisotinto deguonimi, vandens – ten ji klesti. Kad būtų aiškiau pateiksiu skaičius: 1 mg amonio oksidavimui iki nitritų reikalinga 2,6 mg deguonies, o nitritų oksidavimui iki nitratų dar 0,35 mg.
Kadangi ciklidiniuose akvariumuose reikėjo suintensyvinti amoniako oksidavimą iki maksimumo, tai akvariumistai pradėjo kurti įvairias sistemas. Iš pradžių įrenginėjo sistemas su vandens perpumpavimu per gruntą. Po gruntu buvo įrengiamas antras organinio stiklo su skylutėmis dugnas, iš po jo buvo pumpuojamas vanduo, o šviežias prasisunkdavo per grunto sluoksnį, praplaudamas jį ir atnešdamas bakterijų kolonijoms taip reikalingą deguonį. Toliau nusprendė padidinti sistemos efektyvumą – akvariumą (kartais per visą ilgį, kartais per plotį palei galinę sienelę) perskirdavo pertvara maždaug 1/5 akvariumo tūrio ir ten įrengdavo daugiakamerinį biofiltrą. Pirmiausiai vanduo patekdavo į pirmąją kamerą, kurioje buvo išvalomas nuo nešvarumų stambių dalelių. Toliau tekėdavo per smulkesnio valymo kamerą. Po to eidavo aeracijos kamera, kurios dugne buvo apie 10 „akmenukų“ orui paduoti, o vanduo tekėjo iš viršaus žemyn per oro burbulų sroves. Toliau prisotintas deguonimi vanduo patekdavo į biofiltravimo skyrių, kuriame vingriu keliu pratekėjo per kelias kameras su gruntu. Ir paskiausiai vanduo patekdavo į kamerą su greitai augančiais gyvais augalais (pavyzdžiui elodėjomis), kurie turėjo dar ir suspėti sunaudoti kažkokią dalį nitratų. Įspūdinga konstrukcija, ar ne?
Tiesą pasakius, ši sistema užtikrino puikius rezultatus, tačiau turėjo vieną didžiulį minusą – ji užėmė per daug vietos. Dėl jos buvo prarandamas vidinis akvariumo tūris, ir tai nevisiškai tenkino akvariumų šeimininkus. Dėl to patys gabiausi pradėjo perkėlinėti filtravimo sistemas į atskirus akvariumus, kuriuos sujungdavo su pagrindiniu žarnų ir vamzdelių sistemomis. Kadangi sistema nebuvo hermetiška, tai norint išvengti potvynio, teko imtis įvairių gudrybių. Aptarnauti tokią konstrukciją taip pat nebuvo labai patogu, jei ji stovėjo greta ir vanduo tekėjo savaime per vamzdelį su alkūne, tai pakaktų vieno burbulo, kad sistema sustotų. Bet čia idėją pasigavo imlūs akvariumų „pribumbasų“ konstruktoriai.
Kadangi žuvys, kurioms reikėjo padidintos biologinės filtracijos, buvo madingos ir užėmė nemažą dalį rinkos, tai gamintojai suprato, kad masinė pramoninė biofiltrų gamyba gali būti visai pelningu užsiėmimu. Buvo tik vienas kabliukas - biofiltras ne ką mažesnis už patį akvariumą mažai ką įkvėpė, aišku, išskyrus pačius fanatikus. Čia buvo nuspręsta supaprastinti konstrukciją ir palikti tik filtravimo elementą bei substratą bakterijoms. Jeigu pamenate, kaip substratas anksčiau buvo naudojamas įprastas akvariuminis gruntas, ne per stambus, nei per smulkus, nei labai stambus, maždaug toks, koks naudojamas augalų sodinimui. Toks substratas lengvai persiplaudavo vandeniu ir tuo pat metu ant begalės paviršių bei akmenukų ir smiltelių sienelių leido įsikurti pakankamai dideliam bakterijų kiekiui. Kai tokio grunto biofiltre būdavo 50 kilogramų, tada jis sėkmingai susidorodavo su užduotimi. Bet į išorinio filtro konstrukciją tiek smėlio nepripilsi. Tačiau panaudojus ką nors su didesniu paviršiaus plotu, esant tam pačiam paviršiaus plotui, tinkamam įsikurti bakterijoms, galima ženkliai sumažinti substrato tūrį. Taip atsirado dirbtiniai substratai: visokios plastikinės žvaigždutės ir skylėti kamuoliukai.
Tačiau tolimesni tyrinėjimai parodė, kad bakterijom neužtenka gauti gyvenamąjį plotą, reikia dar ir, kad jų niekas nuo ten nenuplautų! Gavosi įdomi situacija – iš vienos pusės reikia bakterijų kolonijas aprūpinti deguonimi prisotintu vandeniu, iš kitos pusės – vandens tėkmė neturi jų nuplauti nuo substrato paviršiaus. Ir ką gi daryti? O jei žvaigždutes padarytume iš smulkiai porėtos medžiagos? Tada bakterijos įkurs kolonijas porose, o pačių porų ant daugiasienių žvaigždučių paviršiaus bus daug daug!
Pasakyta padaryta – atsirado žvaigždutės iš porėtų medžiagų. Bet ir tuo filtrų užpildų evoliucija nesibaigė – atsiradusios žvaigždutės ir kamuoliukai vis dėlto filtre gulėjo netalpiai ir tarp jų likdavo per daug laisvos vietos. Vieta likdavo neišnaudota. Tada iš porėtų pradėjo gaminti vamzdelius. Tokius mažus cilindriukus, kurie lengvai skalaudavosi vandeniu visomis kryptimis, o bakterijos įsikurdavo jų sienelių porose. Vėliau gamintojai nuėjo dar toliau, poros tapo kiauros – tai yra ne paprasčiausias šiurkštus paviršius, o būtent mikroskopiniai kanalai einantys per visą sienelės storį. Dar daugiau vietos bakterijoms!
Kai kurios firmos, siekdamos maksimalaus paviršiaus ploto tūrio vienete, nusprendė grįžti prie smėlio, bet ne paprasto, o porėto. Dabar smilteles pradėjo gaminti iš pagal specialią technologiją iškeptos stiklo keramikos su nustatyto dydžio skylutėmis – kad bakterijoms būtų jauku, ir srovė jų nenuplautų. Taigi, kaip matote, progresas yra, ir substratų efektyvumas vis didėja ir didėja.
Tarp kitko, lygiagrečiai vyko darbai ir iš kitos pusės – kaip padidinti pačių bakterijų darbo efektyvumą. Kaip pamenate sėkmingam bakterijų darbui reikalingas didelis kiekis deguonies, o kur jį paimti? Iš oro... Bet ore deguonies 23%, o vandenyje keletą kartų mažiau! Taip atsirado įvairūs taktiniai ir užpilami (wet/dry) filtrai, kuriuose substratas nėra nuolat apsemtas vandeniu, o užpilamas vandeniu periodiškai.
Kas nors gali paklausti – o galima naudoti vietoj substrato kempines, jose gi tų porų begalės! Taip tai taip, bet pasirodo, kad kempinės mažai efektyvios, kadangi net pačių smulkiausių kempinių poros per didelės, ir didžioji dalis bakterijų „nupučiamos“ srovės. Todėl dabar kempinės naudojamos tik kaip mechaniškai filtruojantis elementas, kad nešvarumai neužkimštų porų biosubstrate.
Apskritai, kaip matote, Afrikos ciklidų dėka, išaugo akvariumų įrangos pramonė. Filtrų gamintojai visomis kryptimis skleidė propagandą apie savo produkciją ir žingsnis po žingsnio sugebėjo įkišti į plačios visuomenės supratimą, kad akvariumas be išorinio biofiltro – tai visai ne akvariumas! Buvo užmiršta, kad beveik 100 metų akvariumai buvo puikiai laikomi be biofiltrų, ir prasidėjo lenktynės paskui modelius. Gamintojai kūrė vis naujus ir naujus, vis tobulesnius modelius, žurnalai rašė straipsnius apie tai, koks svarbus akvariume biofiltras, akvariumistai juos skaitė ir fiksavo pasąmonėje, o tuo metu ciklidų mados pikas pasibaigė, bet lygiagrečiai pražydo internetas.
Atrodo, o kam apie tai? O tam, kad vis daugiau akvariumistų ėmė semtis žinių ne iš literatūros, o iš interneto , iš patarimų forumuose. O forumuose visiems taip norisi sublizgėti žiniomis. Ne svarbu, kad jos neparemtos patirtimi, pora tūkstančių žinučių, reguliarus protingų žodžių vartojimas, ir štai į tave jau kreipiasi patarimo, o dar ir paskiria moderatoriumi su teise pakarti ar pasigailėti. Kokia atgaiva savimylai! Kažkas kažkam pasakė, kažkas kažkam patiko, pakartojo ir štai jau internete gimė nenuginčijama tiesa – bet kuriame akvariume pirmiausiai reikia paleisti biofiltrą, nes kitaip turėsi begalę problemų ir žuvytės žus. Ir nesvarbu, koks pas tave vanduo, ir ką planuojama laikyti, jokie prieštaravimai nepriimami!
Iš tikrųjų viskas toli gražu ne taip. Kaip pamenate amoniakas sukelia realią grėsmę tik prie aukštų pH reikšmių, aukštesnių nei 8. Nežinau kaip kituose miestuose bet daugumoje Maskvos rajonų iki šiol pH neviršydavo 7-7,5, nors paskutiniu metu su artezinio vandens padavimu situacija ėmė keistis. Bet maždaug 70 % atvejų darbe tenka susidurti būtent su tokiomis pH reikšmėmis. Analogiškai ir rizika apnuodijimu amoniaku akvariume minimali. Žinoma dar yra ir nitritai (nitratų aš išviso nelaikau ypatinga grėsme), bet nitritinio apsinuodijimo problema sutinkama retai, paprastai akvariumistai susiduria būtent su amoniaku.
Tokiu būdu priėjome sekančių išvadų – apnuodijimo amoniaku rizika ir tikimybė didėja didėjant pH reikšmėms ir yra praktiškai nulinė prie pH reikšmių lygių arba mažesnių už 7. Taigi aš patarčiau akvariumistui apsiginkluoti pH testais, kad sužinotų, kas bėga iš krano. O sužinojus, jau bijoti arba nebijoti paties baisiausio azoto ciklo. Jeigu planuojamas klasikinis augalinis akvariumas, ir vanduo pas jus turi neutralias arba artimas pH reikšmes, tai išorinį biologinį filtrą galima drąsiai išbraukti iš reikalingos įrangos sąrašo. Daugeliui akvariumistų tai gali būti rimta ekonomija. Bet jei vanduo šarmingas, tada geriau nerizikuoti ir apsidrausti biofiltru, o paleidžiant akvariumą, neužmiršti įpilti nitrobakterijų kultūros, kurios rūpestingai siūlo įsigyti daugelis akvariuminės įrangos gamintojų.
Na ir dar patarimas – kokio tipo ir su kokiu vandeniu bebūtų akvariumas, jį paleidę pirmą savaitę maitinkite naujus augintinius minimaliai. Čia esmė visai ne tuose azotiniuose junginiuose, kurie gali patekti į vandenį. Paprasčiausiai šalia nitrobakterijų akvariume gyvena dar visa galybė mikroorganizmų: ir tie, kurie turi perdirbti į vandenį patekusius baltymus, ir infuzorijos, kurios ėda tas skaidančias bakterijas, ir verpetės, kurios ėda prisidauginusias infuzorijas ir t.t. Pirmas savaites po akvariumo paleidimo dar nesusidėliojo vienų ėdančių kitas bakterijų balansas, todėl bet koks organikos perteklius vandenyje gali sukelti nekontroliuojamą vienų ar kitų mikroorganizmų dauginimąsi, o kartu ir vandens susidrumstimą, pabaltavimą. Šitas procesas pats savaime nepavojingas, bet vieną kartą taip atsitikus sunkiai pašalinamas. Paskubėjus paleisti žuvis bei iškart pradėjus sočiai jas šerti, vandens susidrumstimai gali pasikartoti gana ilgai, kartais net tęsiasi kelis mėnesius.
Papildymas apie išorinių filtrų statymo mažuose akvariumuose netikslingumą. Prisiminkime – prieš patekdamas į biofiltrą vanduo buvo aktyviai aeruojamas aerotanke. Būtent prisotinimas deguonimi duodavo tą efektą, kurio akvariumistai tikėjosi iš biofiltro. O ką mes matom dabar? Dabar mes dažnai matom 60-100 l akvariumą su išoriniu biofiltru. Vanduo teka per visus rutuliukus ir vamzdelius su bakterijomis, oakvariumistas išdidžiai galvoja, kad pas jį „kieta“ biofiltracija. O deguonis? O deguonies dažniausiai ir trūksta. Dar daugiau, dažnai tokiam mažam akvariume stebimas deguonies nebuvimas. Maža to, kad jį aktyviai naudoja pora dešimčių žuvyčių, jis biofiltre sunaudojamas dar ir oksidacijos procesų. Ir užtenka tik panardinti fleitą į vandenį, kad nečiurlentų, kad nuo deguonies trūkumo naktį prasidėtų žuvų dusimas. Pas mane namuose stovi du akvariumai su vienodu žuvų ir augalų rinkiniu. Be to ir jų tūriai vienodi, po 60 l kiekvienas. Tačiau viename iš jų stovi išorinis filtras Tetra 700, o kitame nieko nėra. Tai tame su biofiltru, žuvys naktį pradeda dusti, jeigu fleita panardinta įpo vandeniu.
Todėl prieš įsigyjant išorinį filtrą, reikia 100 kartų susumuoti visus pliusus ir minusus, ir pasielgti protingai.